Kraujo tyrimai jūsų namuose

Negalite, ar nenorite kraujo tyrimų atlikti poliklinikoje? Pasinaudokite nauja „Telesante“ paslauga – pasiimkite kraują patys pagal pateiktą instrukciją ir išsiųskite per Omniva/DPD paštomatus mums! Paslauga teikiama visoje Lietuvoje.

Kaip tai veikia?

Užsisakykite paslaugą

Pasirinkite tyrimus kuriuos norėsite atlikti.

Užpildykite duomenis

Užpildykite savo duomenis ir nurodykite tikslų pristatymo adresą.

Apmokėkite už paslaugą

Apmokėkite už pasirinktus tyrimus.

Laukite skambučio

TELESANTE specialistai susisieks su jumis ir informuos ką daryti toliau.

Galimi tyrimai

Gydytojas gauna visą spektrą tyrimų, suteikiančių informaciją apie visas kraujo ląsteles (eritrocitus, leukocitus, trombocitus), ląstelių pasiskirstymą pagal dydį. Padeda atrinkti daug skirtingų ligų. Paprastai skiriamas pirmas ir yra pagrindinis atspirties taškas tolesniems, tikslesniems tyrimams.

Žmogus turi savo kraujo grupę: 0, A, B, AB bei Rh teigiamą arba neigiamą.

Mikroskopinis kraujo tyrimas yra galutinis. Skiriamas, norint tiksliau įvertinti kraujo ląsteles.

Kam reikalingas tyrimas?

Pankreatitui diagnozuoti arba nustatyti kitas kasos ligas.

Kada reikia atlikti tyrimą?

Tyrimas atliekamas, kai yra kasos ligos požymių, tokių kaip stiprus skrandžio skausmas, karščiavimas, sumažėjęs apetitas ar pykinimas.

Koks mėginys tyrimui yra reikalingas?

Kraujas paimamas iš rankos venos. Galima ištirti ir iš kapiliarinio kraujo.

Kaip pasiruošti tyrimui?

Nereikia.

Ką reiškia mano rezultatai?

Ūminio pankreatito atveju amilazės lygis labai padidėja, dažnai 4–6 kartus viršija įprastą vertę. Koncentracijos padidėjimas atsiranda per 12-72 valandas po kasos pažeidimo. Lėtinio pankreatito atveju amilazės koncentracija yra vidutiniškai padidėjusi, tačiau dažnai sumažėja, jei sunaikinamos kasos ląstelės, gaminančios amilazę.

Susiję tyrimai

Lipazė, amilazė šlapime. Kreatininas.

Susijusios būklės/ligos.

Pankreatitas. Kasos vėžys.

Atrankinis kepenų pažeidimo tyrimas. Dažnai užsakomas kartu su aspartato aminotransferazės (AST) tyrimu kepenų ligoms diagnozuoti ar įvertinti. AST ir ALT yra laikomi dviem svarbiausiais tyrimais kepenų pažeidimui nustatyti. Gali būti skaičiuojamas AST ir ALT santykis, kuris padeda atskirti kepenų pažeidimo priežastis.

Kam reikalingas tyrimas?

Atrankinis kepenų pažeidimo tyrimas. Dažnai užsakomas kartu su aspartato aminotransferazės (AST) tyrimu kepenų ligoms diagnozuoti ar įvertinti. AST ir ALT yra laikomi dviem svarbiausiais tyrimais kepenų pažeidimui nustatyti. Gali būti skaičiuojamas AST ir ALT santykis, kuris padeda atskirti kepenų pažeidimo priežastis.

Kada reikia atlikti tyrimą?

Kai gydytojas įtaria kepenų pažeidimą. Pacientams, kuriems pasireiškia bendras silpnumas, nuovargis, apetito praradimas, pykinimas ir/ar vėmimas, ascitas ir/ar pilvo skausmas, odos ir gleivinių pageltimas (gelta), šlapimo patamsėjimas, pakitusios išmatos, odos niežėjimas.

Koks mėginys tyrimui yra reikalingas?

Kraujas paimamas iš rankos venos. Galima ištirti ir iš kapiliarinio kraujo.

Kaip pasiruošti tyrimui?

Nereikia.

Ką reiškia mano rezultatai?

Normalus ALT aktyvumas kraujyje yra mažas. Labai didelis ALT aktyvumas (>10 kartų viršijantis viršutinę ribinę vertę) paprastai yra susijęs su ūminiu hepatitu, kurį dažnu atveju sukelia virusinės infekcijos. Ūminio hepatito atveju didelis ALT aktyvumas paprastai išlieka apie 1–2 mėnesius. Kartais ALT lygiui normalizuotis gali prireikti 3–6 mėnesių. ALT aktyvumas taip pat gali labai padidėti dėl vaistų ar kitų kepenims toksiškų medžiagų poveikio. Sergant lėtiniu hepatitu, ALT aktyvumas paprastai nėra toks didelis, dažnai neviršijantis 4 kartus didesnių verčių už viršutinę ribinę vertę. Kitos nežymaus (vidutinio) ALT aktyvumo padidėjimo priežastys yra tulžies takų obstrukcija, kepenų cirozė (dažniausiai sukelta lėtinio hepatito ar tulžies obstrukcijos) ir kepenų vėžys. Daugeliui kepenų ligų ALT aktyvumas yra didesnis nei AST, o AST ir ALT santykis yra mažas. Yra ir keletas išimčių: AST ir ALT santykis paprastai yra didelis sergant alkoholiniu hepatitu, ciroze ir esant raumenų pažeidimams.

Susiję tyrimai

AST, šarminė fosfatazė, gama gliutamiltransferazė, bilirubinas, bendrasis baltymas. Hepatito A, B ir C tyrimai. Varis ir ceruloplazminas. Geležis ir feritinas. Disialotransferinas (CDT).

Susijusios būklės/ligos.

Virusinis hepatitas. Piktnaudžiavimas alkoholiu. Kepenų cirozė.

Atrankinis tyrimas, skirtas kepenų funkcijos sutrikimui ar inkstų ligoms įvertinti. Taip pat yra tinkamas mitybos būklei įvertinti (ypač hospitalizuotiems pacientams).

Kam reikalingas tyrimas?

Atrankinis tyrimas, skirtas kepenų funkcijos sutrikimui ar inkstų ligoms įvertinti. Taip pat yra tinkamas mitybos būklei įvertinti (ypač hospitalizuotiems pacientams).

Kada reikia atlikti tyrimą?

Tyrimas atliekamas įtarus kepenų funkcijos sutrikimą, inkstų ligas arba asmenims, kuriems reikšmingai pasikeičia kūno svoris, taip pat prieš planuojamą operaciją.

Koks mėginys tyrimui yra reikalingas?

Kraujas paimamas iš rankos venos. Galima ištirti ir iš kapiliarinio kraujo.

Kaip pasiruošti tyrimui?

Nereikia.

Ką reiškia mano rezultatai?

Didelis albumino kiekis yra dehidratacijos požymis, tačiau tyrimas paprastai neatliekamas siekiant nustatyti ar stebėti dehidrataciją. Mažas albumino kiekis yra kepenų ligų atveju. Siekiant patikslinti diagnozę, yra užsakomi kiti kepenų funkciją atspindintys laboratoriniai tyrimai, pavyzdžiui, kepenų fermentų tyrimai. Maža albumino koncentracija gali atspindėti inkstų ligą, kai albuminas yra prarandamas su šlapimu. Tokiu atveju rekomenduojama ištirti albumino ir bendrojo baltymo kiekį šlapime. Mažas albumino kiekis taip pat gali būti uždegimo, nepakankamos mitybos ar šoko požymis. Mažai albumino kraujyje bus tuomet, kai organizmas negali tinkamai virškinti ir pasisavinti baltymų (Krono liga ar celiakija) arba tais atvejais, kai didelis kiekis išsiskiria per žarnyną.

Susiję tyrimai

Metabolitai. Kepenų funkcijos tyrimai. Albuminas šlapime. Prealbuminas.

Susijusios būklės/ligos.

Kepenų ligos. Inkstų ligos.

Rodiklis naudingas, nustatant kontaktą su streptokokine infekcija.

Kepenų pažeidimo tyrimas. Dažnai užsakomas kartu su alanino aminotransferazės (ALT) tyrimu kepenų ligoms diagnozuoti ar įvertinti. AST ir ALT yra laikomi dviem svarbiausiais tyrimais kepenų pažeidimui nustatyti. Gali būti skaičiuojamas AST ir ALT santykis, kuris padeda atskirti kepenų pažeidimo priežastis.

Kam reikalingas tyrimas?

Kepenų pažeidimo tyrimas. Dažnai užsakomas kartu su alanino aminotransferazės (ALT) tyrimu kepenų ligoms diagnozuoti ar įvertinti. AST ir ALT yra laikomi dviem svarbiausiais tyrimais kepenų pažeidimui nustatyti. Gali būti skaičiuojamas AST ir ALT santykis, kuris padeda atskirti kepenų pažeidimo priežastis.

Kada reikia atlikti tyrimą?

Kai gydytojas įtaria kepenų pažeidimą. Pacientams, kuriems pasireiškia bendras silpnumas, nuovargis, apetito praradimas, pykinimas ir/ar vėmimas, ascitas ir/ar pilvo skausmas, odos ir gleivinių pageltimas (gelta), šlapimo patamsėjimas, pakitusios išmatos, odos niežėjimas.

Koks mėginys tyrimui yra reikalingas?

Kraujas paimamas iš rankos venos. Galima ištirti ir iš kapiliarinio kraujo.

Kaip pasiruošti tyrimui?

Nereikia.

Ką reiškia mano rezultatai?

Normalus AST aktyvumas kraujyje yra mažas. Labai didelis AST aktyvumas (>10 kartų viršijantis viršutinę ribinę vertę) paprastai yra susijęs su ūminiu hepatitu, kurį dažnu atveju sukelia virusinės infekcijos. Ūminio hepatito atveju didelis AST aktyvumas paprastai išlieka apie 1–2 mėnesius. Kai kada AST lygiui normalizuotis gali prireikti 3–6 mėnesių. AST aktyvumas taip pat gali žymiai padidėti dėl vaistų ar kitų kepenims toksiškų medžiagų poveikio. Sergant lėtiniu hepatitu, AST aktyvumas paprastai nėra toks didelis, dažnai neviršijantis 4 kartus didesnių verčių už viršutinę ribinę vertę. Kitos nežymaus (vidutinio) ALT aktyvumo padidėjimo priežastys yra tulžies takų obstrukcija, kepenų cirozė (dažniausiai sukelta lėtinio hepatito ar tulžies obstrukcijos) ir kepenų vėžys. Daugeliui kepenų ligų ALT aktyvumas yra didesnis nei AST, o AST ir ALT santykis yra mažas. Yra ir keletas išimčių: AST ir ALT santykis paprastai yra didelis sergant alkoholiniu hepatitu, ciroze ir esant raumenų pažeidimams.

Susiję tyrimai

ALT, šarminė fosfatazė, gama gliutamiltransferazė, bilirubinas, bendrasis baltymas. Hepatito A, B ir C tyrimai. Varis ir ceruloplazminas. Geležis ir feritinas. Disialotransferinas (CDT).

Susijusios būklės/ligos.

Virusinis hepatitas. Piktnaudžiavimas alkoholiu. Kepenų cirozė.

Skiriamas infekcinių ligų diferenciacijai bei kitų būklių diagnozavimui, tokiu kaip: infekcija, audinių griūvimas, piktybinių navikų augimas.

Rekomenduojama ši tyrimą atlikti, jei: įtariama aterosklerozė, yra padidėjęs kraujospūdis, šeimoje yra sergančiųjų širdies-kraujagyslių ligomis, rūkote, sergate nutukimu.

Cholesterolis yra pagrindinis sterolis (riebalas), kurį gamina visi gyvūnai. Kepenų ląstelėse jo pagaminama daugiausiai, ir nedidelė dalis žarnyno sienelėje, kituose audiniuose. Maždaug trys ketvirtadaliai cholesterolio yra sintetinama naujai, o ketvirtadalis gaunamas su maistu.

Sutrikus cholesterolio apykaitai (metabolizmui), kraujagyslėse ima kauptis riebalinės kilmės nuosėdos, mažinančios kraujagyslių pralaidumą ir gebėjimą pulsuoti – išsivysto aterosklerozė. Cholesterolio koncentracijos tyrimai naudojami aterosklerozės rizikos stebėsenai ir diagnozuojant bei gydant sutrikimus, sąlygojančius padidėjusią cholesterolio koncentraciją, taip pat lipidų ir lipoproteinų metabolizmo sutrikimus.

Tačiau cholesterolis yra būtinas visų gyvūninės kilmės ląstelių komponentas, palaikantis ląstelių sienelės vientisumą ir pralaidumą. Cholesterolis gyvūninėms ląstelėms suteikia galimybę greitai pakeisti savo formą (būti lanksčioms, prisitaikyti vienai prie kitos). Cholesterolis taip pat naudojamas yra pradmuo biosintezėje:

  • Steroidinių hormonų
  • Tulžies rūgščių
  • Vitamino D

Norminiai dydžiai.  < 5.2 mmol/L

Cholesterolio kiekio padidėjimą sukelia:

  1. Aterosklerozės rizika;
  2. Šeimyninės hiperlipidemijos;
  3. Kepenų ligos;
  4. Diabetas, nutukimas;
  5. Inkstų patologija;
  6. Kasos patologija;
  7. Skydliaukės sumažėjusi veikla (hipofunkcija);
  8. Somatotropinio hormono (STH) trūkumas;
  9. Medikamentai;

Cholesterolio kiekio sumažėjimą sukelia:

1.Nefrozinis sindromas;

  1. Sutrikęs maisto medžiagų įsisavinimas (žarnyno malabsorbcija);
  2. badavimas;
  3. Lėtinė mieloleukemija;
  4. Tangier liga (analfalipoproteinemija);
  5. Abetalipoproteinemija;
  6. Kartais- piktybiniai navikai,
  7. Kraujo užkrėtimas (sepsis);
  8. Skydliaukės padidėjusi veikla (hiperfunkcija);
  9. Megaloblastinė anemija;

Tyrimo metodas. Fermentinis kolorimetrinis metodas.

Tiriamas mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas, kuris imamas į vakuuminį mėgintuvėlį arba serumui skirtą mikrovetę. Galimi mėginiai: serumas, plazma: Li‑heparino, K2‑EDTA.

Mėginio stabilumas. Tiriamasis mėginys (kraujo serumas, plazma) stabilus 7 dienas 15-25 oC temperatūroje,  7 dienas 2-8 oC temperatūroje, 3 mėnesius (-15)-(-25) oC temperatūroje.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui  įtakos neturi gelta, , hemolizė, lipemija ir trigliceridų koncentracijos koreliacija yra silpna.

Nustatoma vertinant elektrolitų-skysčių balansą.

Didelio tankio cholesterolio (D-HDL) koncentracijos („gerasis“ cholesterolis, didelio tankio lipoproteinų cholesterolis, ang. HDL Cholesterol) – tyrimas atliekamas siekiant nustatyti „gerojo“ cholesterolio koncentraciją organizme. Norint gauti tikslius rezultatus, medikai rekomenduoja ištirti bendrojo cholesterolio kiekį, MTL ir DTL cholesterolio santykį kraujyje bei trigliceridus (TG).

Didelio tankio lipoproteinai (arba sutrumpintai DTL) yra atsakingi už cholesterolio pernešimą iš ląstelių į kepenis. Kepenyse cholesterolis verčiamas tulžies rūgštimis, kurios per tulžies latakus ir tulžies pūslę yra išskiriamos į žarnyną, ir dalyvauja virškinime. Stebėti/sekti DTL-cholesterolio kiekį kraujyje (serume arba plazmoje) yra labai svarbu, nes  DTL-cholesterolis  yra svarbus vertinant aterosklerozės riziką. Padidėjusi DTL-cholesterolio koncentracija saugo nuo aterosklerozės ir koronarinės širdies ligos (KŠL), o sumažėjusi DTL-cholesterolio koncentracija, ypač kartu su padidėjusia trigliceridų koncentracija, didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Norminiai dydžiai.

 

Jokios rizikos

Vidutinė rizika

Didelė rizika

Vyrai

> 1.45 mmol/L

0.90-1.45 mmol/L

 

< 0,90 mmol/L

 

Moterys

> 1,68 mmol/L

 

1.15-1.68 mmol/L

 

<1,15 mmol/L

 

DTL cholesterolio padidėjimą sukelia:

  1. Sumažėjusi aterosklerozės rizika;
  2. Fizinis aktyvumas, lipidų atžvilgiu tinkama dieta;
  3. Kepenų cirozė;

DTL cholesterolio sumažėjimą sukelia:1. Padidėjusi aterosklerozės rizika;

  1. Genetiniai veiksniai;
  2. Hipergliceridemija;
  3. Diabetas;
  4. Nutukimas, hipodinamika, rūkymas;
  5. Inkstų nepakankamumas;
  6. Medikamentai (anaboliniai steroidai, progesterono dariniai tiazidai ir kt.).

Tyrimo metodas. Homogeninis fermentinis kolorimetrinis metodas.

Tiriamas mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas, kuris imamas į vakuuminį mėgintuvėlį arba serumui skirtą mikrovetę. Galimi mėginiai: serumas, plazma: Li‑heparino, K2‑EDTA, K3‑EDTA.

Mėginio stabilumas. Tiriamasis mėginys stabilus (kraujo serume) 72 valandas kambario (15‑25 °C) temperatūroje, 7 dienas šaldytuve (2‑8 °C) temperatūroje, 12 mėnesių šaldiklyje (-20 °C) temperatūroje, 24 mėnesius -70 °C temperatūroje.

Stabilumas Li‑heparino, K2‑ EDTA ir K3‑EDTA plazmoje: 72 valandos 15‑25 °C temperatūroje, 7 dienos 2‑8 °C temperatūroje, 3 mėnesiai (-15)‑(-25) °C temperatūroje, 18 mėnesių -70 °C temperatūroje, 18 mėnesių -80 °C temperatūroje.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui įtakos neturi gelta, ,hemolizė, , lipemija

Padidėjusi laisvų riebalų rūgščių ir denatūruotų baltymų koncentracija gali nulemtiklaidingai padidėjusius DTL-cholesterolio rezultatus.

Askorbo rūgštis iki 2.84 mmol/L (50 mg/dL) nedaro poveikio.

Sutrikusi kepenų funkcija veikia lipidų (riebalų) apykaitą, tuomet DTL ir MTL tyrimų rezultatai gali būti klaidinantys ir yra ribotos diagnostinės vertės. Kai kuriems pacientams, sergantiems kepenų ligomis, DTL cholesterolio rezultatai gali būti ženkliai pakitę. Tad gautas DTL rezultatas turi būti vertinamas pagal paciento klinikinę situaciją ir ligos istoriją.

Tai organizmo geležies atsargų rodiklis. Jį labai svarbu atlikti kartu su geležies tyrimu. Lengviau atskiriamos skirtingos kilmės mažakraujystės.

Gamaglutamiltransferazė (GGT) – vienas jautriausių cholestazinio kepenų sindromo, alkoholinio ir toksinio kepenų pažeidimo, metastazių kepenyse rodiklių, kurio padidėjimas gali išryškėti ankstyvoje ligos stadijoje. GGT pakyla 90 % ligonių, sergančių kepenų ligomis. Šis tyrimas parodo, kad yra patologija, tačiau nenurodo pažeidimo priežasties. Rodiklio padidėjimas gali būti susijęs su kepenų ligomis – hepatitais, kepenų ciroze, taip pat ir kitomis organizmo būklėmis, tokiomis kaip širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas, kasos uždegimas, alkoholio ar vaistų vartojimas. GGT aktyvumas kyla sergant infekcine mononukleoze, miokardo infarktu, inkstų funkcijos nepakankamumu, lėtine obstrukcine plaučių liga. Tyrimu galima nustyti vyrų (bet ne moterų) alkoholizmo riziką, įvertinti alkoholikų gydymo efektyvumą. Rekomenduojama reikšmė kraujyje 9-40 U/l. Naujagimių GGT aktyvumas didesnis nei suaugusių. 

Rekomenduojama tirti, kai įtariamas cukrinis diabetas, yra nutukimas arba padidėjęs kraujospūdis.

Gliukozė yra pagrindinis kraujo angliavandenis ir pagrindinis mūsų organizmo ląstelių energijos šaltinis. Gliukozė, gauta su maistu kepenyse verčiama į glikogeną ir kaupiama glikogeno pavidalu kepenyse. Kitas gliukozės kaupimas organizme vyksta verčiant ją į riebiąsias rūgštis, kurios kaupiamos riebaliniame audinyje.

Gliukozės kiekis kraujyje visada palaikomas tam tikrose ribose, kontroliuojant daugeliui hormonų, iš kurių svarbiausias – insulinas – gaminamas kasoje. Todėl visos kasos ligos labai susijusios su gliukozės kiekio pokyčiais organizme.

Dažniausia gliukozės kiekio padidėjimo (hiperglikemijos) priežastis yra cukrinis diabetas, atsirandantis dėl insulino gamybos arba jo veikimo trūkumo. Tačiau taip pat ir daugelis kitų ligų turi įtakos gliukozės kiekio padidėjimui kraujyje. Tai kasos uždegimas (pankreatitas), skydliaukės veiklos sutrikimai, inkstų nepakankamumas, įvairios kepenų ligos ir kt.

Gliukozės kiekio sumažėjimas (hipoglikemija) stebimas rečiau. Mažą gliukozės koncentraciją kraujyje gali nulemti daugybė būklių, tokių kaip insulinoma (kasos navikas), hipopituitarizmas (hipofizėjė gaminamų hormonų trūkumas) ar insulino sukelta hipoglikemija.

Norminiai dydžiai.

Naujagimiams 1d. 2,22 – 3,33 mmol/L

Naujagimiams nuo 1d.-1 mėn.  2,78 – 4,44 mmol/L

Vaikams iki 18 m. 3,33 – 5,55 mmol/L

Suaugusiems:

Nuo 18 m. iki 59 m. 4,11 – 5,89 mmol/L (serume) ir 4,11 – 6,05 mmol/L (plazmoje)

Nuo 60 iki 90 m. 4,56 – 6,38 mmol/L

Vyresniems nei 90 m. 4,16 – 6,72 mmol/L

Gliukozės kiekio padidėjimą sukelia:

  1. Diabetas;
  2. Sutrikęs gliukozės toleravimas;
  3. Cushing sindromas;
  4. Akromegalija;
  5. Pankreatitas;
  6. Kasos vėžys;
  7. Tirotoksikozė;
  8. Nėščiųjų diabetas;
  9. Stresas;
  10. Maistas ir gėrimai;
  11. Kai kurie medikamentai.

Gliukozės kiekio sumažėjimą sukelia:

  1. Insulino perdozavimas;
  2. Nepavalgius po insulino vartojimo;
  3. Insulinoma;
  4. Toksiniai kepenų pakenkimai;
  5. Inkstų ligos;
  6. Širdies ligos;
  7. Badavimas;
  8. Sepsis;
  9. Autoimuninė hipoglikemija.

Tyrimo metodas. Referentinis fermentinis kolorimetrinis metodas, naudojant heksokinazę.

Tiriamas mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas. Galimi mėginiai: serumas, plazma (Li‑heparino, K2‑EDTA, NaF/Na2EDTA, KF/Na2EDTA, NaF/K‑Oksalato ir NaF/citrato/Na2‑EDTA).

Mėginio stabilumas. Gliukozės mėginių stabilumas priklauso nuo laikymo temperatūros, bakterinio užterštumo ir gliukozės sunaudojimo, suskaidymo (glikolizės). Plazmos ar serumo mėginiai be konservanto (NaF) turėtų būti atskiriami nuo ląstelių ar krešulio per pusvalandį nuo kraujo paėmimo. Kai kraujas yra paimamas ir jam leidžiama sukrešėti ir stovėti necentrifuguotam kambario temperatūroje, vidutinis serumo gliukozės sumažėjimas yra ~7 % per 1 valandą. Šis sumažėjimas yra glikolizės pasekmė. Glikolizė gali būti sustabdoma surenkant kraujo mėginius į mėgintuvėlius su fluoridu.

Tiriamasis mėginys (kraujo serumas, plazma) stabilus 8 valandas 15-25 oC temperatūroje,  72 valandas  2-8 oC temperatūroje. Stabilumas fluorido plazmoje yra  3 dienos 15‑25 oC temperatūroje.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui įtakos neturi gelta (bilirubinų padidėjimas), hemolizė (eritrocitų suirimas), lipemija (padidintas kraujo riebalų kiekis), o trigliceridų (bendrųjų riebalų) koncentracijos įtaka yra silpna.

Vaistai: nebuvo nustatyta jokio poveikio naudojant dažniausiai vartojamų vaistų rinkinius įprastomis (terapinėmis) koncentracijomis.

Labai retais atvejais gamapatijos, ypač IgM tipo (Waldenström makroglobulinemija), gali nulemti nepatikimus gliukozės rezultatus.

Vertinant gautą rezultatą, diagnozuojant ligas, visada turėtų būti įvertinama ir paciento ligos istorija, fizinio ištyrimo duomenys kitų tyrimų rezultatai. 

Nustatomas, norint vertinti kaulų-raumenų sistemos funkciją.

Nustatomas inkstų filtracinei funkcijai įvertinti.

Skiriamas bendrai organizmo būklei įvertinti, dažniausiai esant terminalinėms būklėms. Magnio tyrimas labai svarbus diagnozuojant širdies ir kraujagyslių ligas, ypač kai yra širdies aritmijos, pokyčiai elektrokardiogramoje.

MTL cholesterolis – „blogasis“ cholesterolis, vienas iš jautriausių rodiklių, lemiančių aterosklerozės riziką. Šio tyrimo skyrimo indikacijos yra tokios pat, kaip ir bendro cholesterolio.

Nustatoma vertinant elektrolitų-skysčių balansą.

Patogus tyrimas sąnarių ligų diagnostikai, prognozei bei eigai įvertinti. Reumatoidinis artritas yra lėtinė progresuojanti uždegiminė jungiamojo audinio liga, kuri daugiausia paliečia smulkiuosius sąnarius – pirštų, riešų, plaštakų. Vykstant uždegiminiams reiškiniams, susidaro antikūnių ir antigenų kompleksai, kurie nusėda sąnario sinovijos audinyje, dėl ko vėliau vystosi sąnario destrukcija. Vienas iš pagrindinių šios ligos diagnostikai taikomų rodiklių yra reumatoidinis faktorius (RF). Reumatoidinis faktorius yra imunoglobulinas, kuris yra aptinkamas daugiau nei 80% sergančiųjų reumatoidinių artritu pacientų kraujyje. Tačiau šis faktorius taip pat gali padidėti ir kitų susirgimų atveju- autoimuninių susirgimų, jungiamojo audinio ligų bei lėtinių infekcijų metu. Nedideli RF titrai gali būti nustatomi 4% normaliems sveikiems asmenims ir net iki 20% sveikiems vyresnio amžiaus asmenims.

Tai kaulų ir kepenų patologijos rodiklis. Svarbu atminti: kartais šio fermento padidėjimas gali būti dėl to, kad paciento kraujas tiriamas pavalgius.

Nustatomas inkstų funkcijai įvertinti, daugiau atspindi suminę inkstų funkciją.

Naudojama podagrai diagnozuoti. Padidėjęs jos kiekis randamas esant inkstų ligoms.

Trigliceridai yra lipidai, kurie paprastai vadinami riebalais. Šio tyrimo skyrimo indikacijos yra tokios pat, kaip ir bendro cholesterolio.

Trigliceridai (TAG arba bendrieji riebalai) yra trihidrinio alkoholio (glicerolio) ir 3 ilgagrandžių riebalų rūgščių esteriai. Dalis jų gaminama kepenyse, o kita dalis gaunama su maistu.

Trigliceridų koncentracijos nustatymas naudojamas diagnozuojant ir gydant pacientus, sergančius cukriniu diabetu, nefroze, kepenų obstrukcija, lipidų metabolizmo sutrikimais ir daugeliu kitų endokrininių ligų.

Norminiai dydžiai. Mažiau 2,26 mmol/L

Trigliceridų kiekio padidėjimą sukelia:

  1. Alkoholinė kepenų cirozė;
  2. Ūmus ir lėtinis kasos uždegimas (pankreatitas kartais gali duoti labai didelės trigliceridų vertės);
  3. Skydliaukės sumažėjusi veikla (hipofunkcija);
  4. Kartais – lėtinės inkstų ligos;
  5. Nutukimas;
  6. 7. Medikamentai: kontraceptikai, tiazido diuretikai, b-andrenoblokatoriai;
  7. Diabetas II tipas (trigliceridai svarbus parametras, nes veikia išeminės širdies ligos vystymąsi labiau, nei kiti aterosklerozės rizikos veiksniai);
  8. Nėštumas;
  9. Podagra;
  10. Glikogeno kaupimo ligos, Ia tipas;
  11. Šeimyninė hipertrigliceridemija (IV tipo hiperlipoproteinemija);
  12. Sudėtinė šeimyninė hiperlipidemija (IIb tipo hiperlipoproteinemija);
  13. Paprasta hipertrigliceridemija;
  14. Šeimyninė disbetalipoproteinemija (III tipo hiperlipoproteinemija);
  15. Chilomikronemijos sindromas (I ir V tipo hiperlipoproteinemijos).

Trigliceridų kiekio sumažėjimą sukelia:

  1. Padidėjusi skydliaukės veikla (hipertireozė);
  2. Sutrikęs maisto medžiagų įsisavinimas (malabsorbcijos sindromas).

Tyrimo metodas. Fermentinis kolorimetrinis metodas.

Tiriamas mėginys yra veninis arba kapiliarinis kraujas, kuris imamas į vakuuminį mėgintuvėlį arba serumui skirtą mikrovetę. Galimi mėginiai: serumas, plazma: Li‑heparino, K2‑EDTA.

Mėginio stabilumas. Tiriamasis mėginys stabilus (kraujo serume) 2 dienos 20‑25 °C temperatūroje, 10 dienų 4 °C temperatūroje, 3 mėnesiai -20 °C temperatūroje, keleri metai -70 °C temperatūroje. Stabilumas Li‑heparino, K2‑EDTA plazmoje: 2 dienos 20‑25 °C temperatūroje, 15 dienų 4 °C temperatūroje, 3 mėnesiai -20 °C temperatūroje, keleri metai -70 °C temperatūroje.

Tyrimo rezultatams įtakos turintys veiksniai. Tyrimui įtakos neturi gelta, , hemolizė, lipemijaYpač lipemiški mėginiai (trigliceridų koncentracija daugiau nei 3000 mg/dL) gali lemti normalius rezultatus.

Chorioninis gonadotropinas – pagrindinis normalaus neštumo laboratorinis testas. Šis rodiklis taip pat gali būti naudojamas ir kaip vėžio žymuo.

Jeigu mėnesinės nereguliarios, tai kraujas tiriamas kasdien, pradedant nuo 8 dienos iki numatomų mėnesinių pradžios. Didžiausios koncentracijos nustatymas leidžia įvertinti momentą, kada yra tinkamiausia diena pastoti.

Nustatant progesterono koncentraciją kraujyje patvirtinama, kad organizme vyksta ovuliacija. Atliekant progesterono tyrimą įvairiais laiko tarpais galima tiksliai nustatyti ovuliacijos dieną.

Skiriamas moterims, esant mėnesinių ciklo sutrikimui.

Testosterono koncentracija moterų organizme gali rodyti, kad vystosi tam tikri navikai. Jis gali būti sumažėjęs kepenų cirozės metu, gydant estrogenais, esant ryškiam nutukimui.

Skydliaukės gaminamas hormonas. Daug tikslesnis yra laisvo tiroksino tyrimas. Atskiriant skydliaukės ligas labai svarbu vertinti du rodiklius (TTH ir FT4).

Pagrindinis hormonas skirtas vertinti skydliaukės funkciją ir pažeidimus. Reikalingas tolesniam ligonio stebėjimui po skydliaukės chirurginio pašalinimo bei gydant L-tiroksino preparatais.

Tai skydliaukės hormonas, gaminamas audiniuose iš tiroksino. Laisvo trijodtironino kiekio tyrimas yra tikslesnis nei bendrojo kiekio nustatymas. Skiriamas įtariant skydliaukės ligas.

Šis rodiklis taikomas tiriant dvi patologijų grupes: 1.vėžiniai susirgimai; 2.vaisiaus apsigimimai.

Pats svarbiausias tyrimas diagnozuoti prostatos vežį ir stebėti gydymą. Taikomas ir profilaktiškai tirti vyresnius nei 30 metų vyrus, ankstyvąjai prostatos vėžio diagnostikai.

Skiriamas diagnozuojant ir stebint gydymo efektyvumą, sergant kiaušidžių vėžiu.

Skiriamas diagnozuojant ir stebint gydymo efektyvumą, sergant krūties vėžiu.

Rodiklis CA 19-9 pasižymi 70-80 % klinikiniu jautrumu kasos vėžiui. Vertinamas kartu su CEA kaip antrinis tulžies pūslės, storosios žarnos ir skrandžio vėžio žymuo; metastazių kepenyse atsiradimui.

CA-72-4 Skrandžio Vėžio Žymuo – CA 72-4 atliekamas skrandžio vėžio ligos eigai ir gydymui stebėti. Dažnai CA 72-4 laboratorinis rodiklis derinamas kartu su CA 125 (kiaušidžių vėžinis žymuo), norint diagnozuoti ir vertinti kiaušidžių vėžio eigą. Taip pat skrandžio vėžio žymuo (CA 72-4) gali būti nustatomas ir kai kurių nepiktybinių ligų, tokių kaip plaučių uždegimas, pankreatitas, kepenų cirozė ir kiaušidžių cistos, metu.

B12 vitaminas palaiko tinkamą nervų sistemos funkciją, yra svarbus raudonųjų kraujo kūnelių formavimuisi bei DNR sintezei. Jį yra būtina žmogaus organizmui gauti kasdien, kadangi šis vitaminas suteikia energijos, gerina atmintį ir net padeda išvengti įvairių širdies ligų. 

Vitamino D koncentracijos tyrimas kraujyje parodo, ar reikia papildomai vartoti vitamino D maisto papildus. Tyrimas atliekamas vaikams, sergantiems rachitu, skiriant vitaminą D didelėmis dozėmis, siekiant išvengti vitamino D perdozavimo. Suaugusiems skiriama esant vitamino D trūkumo arba pertekliaus požymiams, sergant osteoporoze.

Vėlesnes Laimo ligos stadijas bei lėtinį susirgimą parodo užkrato IgG antikūnai, kurie kraujyje pradeda cirkuliuoti praėjus 4–6 savaitėms po užsikrėtusios erkės įsisiurbimo. Persirgus Laimo liga padidėjęs šių antikūnų kiekis gali išlikti ilgiau nei metus.

Jei Laimo liga nediagnozuojama ankstyvoje stadijoje arba diagnozuojama neteisingai ilgainiui gali būti pažeistos ligonio nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos, oda ir kt. Persirgus imunitetas Laimo ligai nesusiformuoja.

Laimo liga (boreliozė) yra erkių platinama pavojinga infekcinė liga.

Laimo ligą sukelia Borrelia burgdorferi bakterijos. Įsisiurbus užsikrėtusiai erkei ligos sukėlėjas žmogui dažniausiai perduodamas per 1–3 dienas. Laimo ligos kliniką galima suskirstyti į tris etapus, tačiau perėjimas nuo ankstyvos stadijos prie vėlyvesnės ne visada pastebimas.

Daugeliui užsikrėtusiųjų įsisiurbimo vietoje susidaro ribotas, lėtai besiplečiantis, migruojantis odos paraudimas, kuris trunka keletą dienų, savaičių ar net mėnesių. Ligonis gali jausti nuolatinį nuovargį, galvos, sąnarių ir raumenų skausmą, gali pakilti temperatūra.

Ūmią ir ankstyvąsias Laimo ligos stadijas parodo kraujyje nustatyti užkrato IgM antikūnai. Šį kraujo tyrimą galima atlikti tik po 2–3 savaičių nuo užsikrėtusios erkės įsisiurbimo.

Jei tyrimas neigiamas, tačiau bendri infekcijos požymiai išlieka, jį reikėtų pakartoti po savaitės. Šie kraujo tyrimai gali būti atliekami ir nesant ligos požymių ne mažiau kaip po 2 savaičių nuo įsisiurbimo.

Citomegalo viruso lėtinė infekcija arba buvusi kontaktą su sukėlėju nustatyti. CMV IgG galima aptikti po 7-14 dienų nuo užsikrėtimo.

Infekcinė mononukleozė

Infekcinė mononukleozė yra ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, gerklės skausmu ir limfmazgių padidėjimu. Infekcijos šaltinis yra žmonės, sergantys ūmia ar lėtine infekcine mononukleoze, taip pat sveiki virusų nešiotojai. Žmonės pradeda platinti infekciją praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo.

Ligos plitimas

Epštein-Bar virusai plinta lašeliniu būdu per orą ir kontaktiniu būdu. Galima užsikrėsti tiesiogiai kontaktuojant su ligoniu (pvz., bučiuojantis arba naudojant tuos pačius stalo įrankius). Virusai plinta ligoniui kalbant, čiaudint, kosint. Infekcine monukleoze neretai užsikrečiama bučiuojantis, todėl ši liga dar vadinama bučinių liga. Epštein-Bar virusai plačiai paplitę visame pasaulyje. Apie 90–95 proc. pasaulio žmonių užsikrėtę šiais virusais. Persirgusio šia liga žmogaus organizme atsiranda EBV antikūnų, kurie išlieka visą gyvenimą. Epštein-Bar virusais dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų amžiaus, tačiau virusai jiems paprastai nesukelia jokių ligos simptomų arba sukelia kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Po kontakto su virusais išsivysto atsparumas EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei.

Ligos požymiai

Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, apetito stoka, šaltkrėčiu, raumenų skausmais. Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo” kaulus. Temperatūra kelias dienas gali būti aukšta, vėliau nukrinta ir aukščiau 38°C nepakyla. Karščiuojama nuo 2–7 iki 20 dienų. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, limfmazgių padidėjimas. Gerklė ir tonzilės būna paraudę, ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Taip pat gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Nuovargis gali išlikti net keletą mėnesių.
Iki 5 metų, vaikams EBV infekcija dažniausiai nesukelia ligos simptomų, tačiau ji gali pasireikšti nebūdingais požymiais: irzlumu, pilvo skausmu dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais. Infekcinės mononukleozės simptomai retai trunka ilgiau nei 4 mėnesius, jeigu užsitęsia ilgiau nei 6 mėnesius, ji vadinama lėtine EBV infekcija. 2 mėn po persirgtos ligos nerekomenduojama sportuoti ir dirbti sunkius darbus.

EBV infekcija diagnozuojama pagal klinikinius simptomus ir laboratorinius tyrimus:

  • Padidėję:
    IgM – ūmi infekcija (3-6 sav. nuo ligos pradžios).
    IgG – lėtinė infekcija arba buvęs kontaktas praeityje (išlieką visą gyvenimą).
  • Bendras kraujo tyrimas : leukocitai (iš jų limfocitai <50 %) monocitai (nuo 30 iki 70 %).
  • Kai kuriems pacientams gali padidėti kepenų fermentai – AST ir ALT.

Specifinio gydymo nėra. Gydoma atsižvelgiant į vyraujančius simptomus: temperatūrą, skausmą.

Infekcinė mononukleozė

Infekcinė mononukleozė yra ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu, gerklės skausmu ir limfmazgių padidėjimu. Infekcijos šaltinis yra žmonės, sergantys ūmia ar lėtine infekcine mononukleoze, taip pat sveiki virusų nešiotojai. Žmonės pradeda platinti infekciją praėjus kelioms savaitėms po užsikrėtimo.

Ligos plitimas

Epštein-Bar virusai plinta lašeliniu būdu per orą ir kontaktiniu būdu. Galima užsikrėsti tiesiogiai kontaktuojant su ligoniu (pvz., bučiuojantis arba naudojant tuos pačius stalo įrankius). Virusai plinta ligoniui kalbant, čiaudint, kosint. Infekcine monukleoze neretai užsikrečiama bučiuojantis, todėl ši liga dar vadinama bučinių liga. Epštein-Bar virusai plačiai paplitę visame pasaulyje. Apie 90–95 proc. pasaulio žmonių užsikrėtę šiais virusais. Persirgusio šia liga žmogaus organizme atsiranda EBV antikūnų, kurie išlieka visą gyvenimą. Epštein-Bar virusais dažniausiai užsikrečia vaikai iki 5 metų amžiaus, tačiau virusai jiems paprastai nesukelia jokių ligos simptomų arba sukelia kvėpavimo takų infekcijos požymių, pagal kuriuos paprastai infekcinė mononukleozė neįtariama. Po kontakto su virusais išsivysto atsparumas EBV sukeliamai infekcinei mononukleozei.

Ligos požymiai

Dažnai ligos pradžia pasireiškia nespecifiniais požymiais: bendru negalavimu, dideliu nuovargiu, apetito stoka, šaltkrėčiu, raumenų skausmais. Vėliau pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo” kaulus. Temperatūra kelias dienas gali būti aukšta, vėliau nukrinta ir aukščiau 38°C nepakyla. Karščiuojama nuo 2–7 iki 20 dienų. Gali atsirasti negausių rausvų dėmelių ant veido, liemens ir galūnių. Vienas iš dažniausių ligos simptomų yra daugelio, ypač kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių, limfmazgių padidėjimas. Gerklė ir tonzilės būna paraudę, ant tonzilių atsiranda pilkšvų ar žalsvų apnašų. Taip pat gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Nuovargis gali išlikti net keletą mėnesių.
Iki 5 metų, vaikams EBV infekcija dažniausiai nesukelia ligos simptomų, tačiau ji gali pasireikšti nebūdingais požymiais: irzlumu, pilvo skausmu dėl žarnų pasaito limfmazgių ar blužnies padidėjimo, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos požymiais. Infekcinės mononukleozės simptomai retai trunka ilgiau nei 4 mėnesius, jeigu užsitęsia ilgiau nei 6 mėnesius, ji vadinama lėtine EBV infekcija. 2 mėn po persirgtos ligos nerekomenduojama sportuoti ir dirbti sunkius darbus.

EBV infekcija diagnozuojama pagal klinikinius simptomus ir laboratorinius tyrimus:

  • Padidėję :
    IgM – ūmi infekcija (3-6 sav. nuo ligos pradžios).
    IgG – lėtinė infekcija arba buvęs kontaktas praeityje (išlieką visą gyvenimą).
  • Bendras kraujo tyrimas : leukocitai (iš jų limfocitai <50 %) monocitai (nuo 30 iki 70 %).
  • Kai kuriems pacientams gali padidėti kepenų fermentai – AST ir ALT.

Specifinio gydymo nėra. Gydoma atsižvelgiant į vyraujančius simptomus: temperatūrą, skausmą.

Erkinio encefalito IgG antikūnų tyrimas skiriamas praėjus 3–4 savaitėms po įsisiurbimo siekiant nustatyti lėtinės ligos eigą arba įvertinti jau buvusią infekciją. Šių antikūnų aptikimas parodo ir vakcinavimą nuo erkinio encefalito.
Erkiniu encefalitu kai kurie žmonės perserga nepastebimai. Todėl nusprendus skiepytis nuo šios ligos iš pradžių reiktų atlikti laboratorinius tyrimus.

Erkinis encefalitas – erkių platinama pavojinga infekcinė liga. Galima užsikrėsti ir per nepasterizuotą pieną.
Šią ligą sukelia erkinio encefalito virusas. Erkinis encefalitas dažniausiai turi dvi savo bangas. Pirmąją savaitę žmogus karščiuoja, jaučia bendrą nuovargį, vargina kaulų, raumenų, galvos skausmai ir kt. Po to sveikata gali pagerėti, tačiau dar vėliau daliai pacientų pasireiškia sunkūs centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai.
Ūmų erkinį encefalitą parodo kraujo mėginyje nustatyti šio užkrato IgM antikūnai. Juos galima ištirti tik po 2 savaičių nuo užsikrėtusios erkės įsisiurbimo.

Šis tyrimas parodo, ar pacientas turi pakankamą imunitetą erkiniam encefalitui ir kada reikalinga pakartotinė vakcinacija. Tyrimais įrodyta, kad po 5 metų 38% pasiskiepijusių žmonių vis dar turi pakankamą imunitetą, nors rekomenduojamas intervalas tarp revakcinacijos 3-5 metai. Tyrimas leidžia planuoti skiepų dėl erkinio encefalito periodiškumą bei išvengti nereikalingos vakcinacijos.

Šis tyrimas parodo, ar pacientas turi pakankamą imunitetą erkiniam encefalitui ir kada reikalinga pakartotinė vakcinacija. Tyrimais įrodyta, kad po 5 metų 38% pasiskiepijusių žmonių vis dar turi pakankamą imunitetą, nors rekomenduojamas intervalas tarp revakcinacijos 3-5 metai. Tyrimas leidžia planuoti skiepų dėl erkinio encefalito periodiškumą bei išvengti nereikalingos vakcinacijos.

Pagrindinis tyrimo pliusas  – itin tiksliai nustatomas net ir mažiausias antikūnų kiekis kraujyje.

Erkinio encefalito IgG (povakcininis vertinimas) tyrimo indikacijos

  • Skiepų veiksmingumo įvertinimas

rekomenduojama tirti nuo skiepo praėjus 2 metams

  • Vakcinacijai neimlių pacientų identifikavimas

rekomenduojama pradėti tirti nuo skiepo praėjus kelioms savaitėms 

Helicobacter pylori – bakterija, aptinkama žmogaus skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje. Ši bakterija greitai sukelia infekciją, kuri pasklinda organizme. Ši bakterija laikoma opų susidarymo priežastimi, sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligas. Helicobacter pylori IgA antikūnų nustatymas atliekamas, jeigu vargina virškinimo sutrikimai, pilvo pūtimas, sunkumas pavalgius, rėmuo, pilvo skausmai.

Helicobacter pylori IgA kiekybinis antikūnų nustatymas skirtas ūminiam ligos periodui nustatyti. Serologinis kraujo tyrimas parodo specifinius IgG klasės antikūnus prieš Helicobacter pylori. Jeigu atlikus tyrimą paaiškėja teigiamas atsakymas, reiškia, kad žmogus yra arba buvo užsikrėtęs  Helicobacter pylori infekcijos forma. Remiantis PSO duomenimis, net 30–40% žmonių nešioją šią bakteriją savo skrandžio gleivinėje.

Atsižvelgus į tyrimų rezultatus, gydytojas gali paskirti dar specifiškesnius antikūnų tyrimus arba paskirti atitinkamą gydymą, atsižvelgus į pacientą ir jo sveikatos būklę. Esant opaligei, šią bakteriją organizme yra rekomenduojama išnaikinti, kad ji nekeltų dirginimo.

Helicobacter pylori – bakterija, aptinkama žmogaus skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje. Ši bakterija greitai sukelia infekciją, kuri pasklinda organizme. Ši bakterija laikoma opų susidarymo priežastimi, sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligas. Helicobacter pylori IgA antikūnų nustatymas atliekamas, jeigu vargina virškinimo sutrikimai, pilvo pūtimas, sunkumas pavalgius, rėmuo, pilvo skausmai.

Helicobacter pylori IgA kiekybinis antikūnų nustatymas skirtas ūminiam ligos periodui nustatyti. Serologinis kraujo tyrimas parodo specifinius IgG klasės antikūnus prieš Helicobacter pylori. Jeigu atlikus tyrimą paaiškėja teigiamas atsakymas, reiškia, kad žmogus yra arba buvo užsikrėtęs  Helicobacter pylori infekcijos forma. Remiantis PSO duomenimis, net 30–40% žmonių nešioją šią bakteriją savo skrandžio gleivinėje.

Atsižvelgus į tyrimų rezultatus, gydytojas gali paskirti dar specifiškesnius antikūnų tyrimus arba paskirti atitinkamą gydymą, atsižvelgus į pacientą ir jo sveikatos būklę. Esant opaligei, šią bakteriją organizme yra rekomenduojama išnaikinti, kad ji nekeltų dirginimo. 

Mycoplasma pneumoniae sukeltai lėtinei infekcijai arba buvusiam kontaktui su sukelėju nustatyti. Mycoplasma pneumoniae IgG titras pakyla vėliau, po 3-4 sav. Ūmios infekcijos atveju antikūnų kiekis pakyla virš normos 4-5 kartus. Pasveikus IgG kiekis sumažėja, tačiau antikūnai serume gali cirkuliuoti dar keletą metų.

Mycoplasma pneumoniae sukeltai ūminei infekcijai diagnozuoti. Mycoplasma pneumoniae pirminių M klasės antikūnų (IgM) titras serume pakyla praėjus maždaug 2 sav. nuo užsikrėtimo ar dar vėliau ir išnyksta maždaug per metus. Pakartotinės infekcijos atveju IgM atsakas gali būti silpnas arba jo nebūti.

Registruokitės gydytojo konsultacijai

Pasitikėkite mumis ir nustokite nerimauti! Esame medicinos srities specialistai daugybę metų dirbantys su pacientais, todėl pažadame, kad konsultacija jums bus naudinga.

lt_LTLietuvių kalba